Liepos 12-oji
Kiekvienais metais liepos antrąją savaitę Marijampolės miesto širdis, kur stovi baltoji Šv. arkangelo Mykolo bazilika ir marijonų vienuolynas, prisipildo gyvybės ir žmonių šurmulio. Ne vienam Marijampolės gyventojui ir svečiui kyla klausimas: kas gi čia vyksta? Skelbimai bažnyčiose ir kitose viešosiose erdvėse rodo, kad švenčiami palamintojo Jurgio Matulaičio atlaidai. Bet kodėl būtent tą savaitę ir kodėl pagrindinė atlaidų diena – liepos 12-oji? Ta diena juk nėra susijusi su svarbiomis palaimintojo arkivyskupo Jurgio gyvenimo ar mirties datomis. Ir Romoje palaimintuoju Jurgis Matulaitis paskelbtas 1987 m. birželio 28 d., o ne liepos 12 d. Tad kokia čia glūdi paslaptis?
Atsakymą rasime būtent sugrįžę į 1987-uosius. Pasirodo, kad tų metų liepos 12-ąją, kuri, kaip ir šiemet, buvo sekmadienis, Marijampolėje vyko garsiojo šio krašto sūnaus iškėlimo į altorių garbę iškilmingas minėjimas. Kadangi į iškilmes Romoje iš Lietuvos galėjo nuvykti tik nedidelė grupelė vyskupų ir kunigų, Bažnyčios vyresnybė nusprendė sudaryti galimybę visiems Lietuvos tikintiesiems pagerbti naująjį palaimintąjį.
Prie šio nepakartojamo renginio organizavimo nepaprastai daug prisidėjo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys. Sesuo Veronika Beišytė yra užrašiusi savo įspūdžius. Jai su keliomis kitomis seserimis teko laimė dalyvauti ir šventės išvakarėse bazilikoje vykusiose palaimintojo Jurgio karsto perkėlimo iš sarkofago sienoje į šoninį altorių apeigose. Iškilmių dieną į Marijampolę susirinko tūkstančiai maldininkų, ypač jaunų žmonių, kurie buvo kviečiami atvykti su tautiniais rūbais. Sesuo Veronika rašo: „Kas neturėjo tautinių drabužių, davėme savo. Taip apsirengę ėjo prie šventoriaus vartelių, o ten juos sutikdavo seserys, priimdavo ir statydavo į eilę, kad sudarytų visą ratą. Ir sudarė. Jaunimo buvo tiek, kad užteko sustoti dviem eilėmis apie bažnyčią ir gatvėje, kuria iš klebonijos prieš šv. Mišias buvo atvesti vyskupai ir kunigai su procesija.“
Žmonių buvo tiek daug, kad netilpo ne tik bažnyčioje, bet ir šventoriuje. Minios stovėjo aikštėje priešais bažnyčią ir gatvėse. Sesuo Veronika prisimena: „Minioje, nors ir nedrąsiai, jau plevėsavo viena kita trispalvė; daug kas dar bijojo, kad valdžia nesutrukdytų šventės.“ Nepamirškime, kad tai buvo dar tik 1987-ieji, o pirmasis viešas nesankcionuotas mitingas Vilniuje įvyko dviem mėnesiais vėliau, rugpjūčio 23 d. Taigi, Marijampolė gali didžiuotis: čia 1987 m. liepos 12 d. praskriejo pirmosios Lietuvos atgimimo ir išsivadavimo iš sovietinės okupacijos kregždės. Dar iš sesers Veronikos prisiminimų: „Sausakimšoje aikštėje už šventoriaus jaunas vaikinas pradėjo giedoti Lietuvos himną. Tuoj suūžė minia, visi užsidegė meile Bažnyčiai ir Tėvynei, sugiedojo Tautos himną.“
Įdomiausia, jog atrodė, kad milicija ir KGB šventė tą dieną kartu su visais. Nebuvo jokių draudimų, jokių kliūčių, jokių incidentų, nors dalyvavo neregėta daugybė žmonių. Turbūt įsiterpė palaimintasis Jurgis Matulaitis, į kurį litanijoje kreipiamės kaip į žmonių ir tautų taikintoją.
Po šios nuostabios šventės buvo nuspręsta kiekvienais metais liepos 12-ąją Marijampolėje ypatingai paminėti palaimintąjį Jurgį Matulaitį, o ilgainiui ši iškilmė virto atlaidų oktava – aštuonias dienas besitęsiančia švente tą savaitę, kurią yra liepos 12-oji.